Naisiuose Dembavos bendruomenės narių kelionė į Žemaitiją
Lapkričio 15 dieną Panevėžio rajono Dembavos bendruomenės nariai keliavo Žemaitijos krašto link. Tai jau antroji bendruomenės narių kelionė. Pirmoji išvyka buvo organizuota prieš metus, jos metu buvo aplankytos Panemunės pilys, susipažinta su Gelgaudiškio bendruomene. Šios kelionės metu bendruomenė planavo aplankyti: Naisius, Šiaulius, Kurtuvėnus, Svilės šaltinius, Šatrijos kalną, Telšius, Plungės dvarą ir parką, Žemaitijos nacionalinį parką ir militarizmo muziejų. Trumpėjanti diena, ir ankstyva tamsa trukdė planus įgyvendinti, tad pagrindiniu kelionės tikslu tapo šaltojo karo - militarizmo muziejus, kitus objektus stengtasi apžiūrėti ilgiau neužsibūnant, norint sutaupyti kiekvieną dienos spindulių apšviestą minutę.
Į šią, jau antrąją, Dembavos bendruomenės narių kelionę vyko 25 dembaviškiai. Nusprendusių prisijungti prie kelionės skaičius tikrai nedidelis, nors visa reikiama informacija apie išvykos organizavimą buvo skelbiama bendruomenės internetinėje svetainėje, bei socialinio tinklo Facebook grupėje. Tačiau susirinkusi tik pastovių Dembavos entuziastų grupelė leidžia daryti išvadą, kad reikia įdėti dar daug darbo tam, kad sukurti noriai bendraujančią, entuziastingą ir bendradarbiaujančią bendruomenę. Tie, kurie susidomėjo šia kelione, tačiau atmetė galimybę išvykti, turėtų prisiminti, kad ne veltui sakoma, jog kelionėje pažinsi žmogų, tad norint bendrauti ir bendradarbiauti keliaukime ir pažinkime savo kaimynus. Važiuojant autobusu, sėdint šalia vienas kito, gimsta bendros diskusijos, idėjos, gal net keletas konstruktyvių ginčų, bet galiausiai atrandami problemų sprendimo būdai tam, kad vieta kurioje gyvename mes, mūsų artimi, šeima, taptų ir būtų tokia, kurioje mums gera, tokia , kurioje kaimynai šypsosi ir padeda vienas kitam, o ne piktdžiūgauja, kai šiam sugenda mašina. Tam, kad pasiektume realių rezultatų, keliaujant link šio tikslo reikia kiekvieno norinčio įsitraukimo, kiekvieno nario nuomonės. Slepiantis ir tyliai susigūžus sėdint savo namų kamputyje niekas nepasikeis. O dar blogiau, jeigu sėdima pasislėpus namuose, o išėjus pasitaikius progai į lauką, stūgaujama, kad vis dėl to kažkas aplink mūsų namus yra ne taip, ir dėl to galima kaltinti begales organų. Pirmiausia žvelkime į save iš kitos perspektyvos - ar aš pats pajudinau nors vieną savo pirštą, kad ta situacija būtų kitokia? Užteks, mielieji, dejuoti - atėjo metas ir laikas kurti. Bendraukime, keliaukime, susipažinkime vienas su kitu, pamilkime ir kurkime tokią vietą gyvenimui iš kurios niekada nesinorėtų išvažiuoti.
Sekmadienio ankstų rytą nepabūgę bendravimo ir nusprendę nesislėpti savo tvirtovėje – namuose, dembaviškių grupelė susirinko į nedidelį autobusiuką ir entuziastingai, lydimi gido Nerijaus, pajudėjo link pirmosios kelionės stotelės – Naisių. Šiame miestelyje tikėjomės pamatyti ir pasimokyti kaip tvarkosi ši maža, tačiau stipri bendruomenė, kuri bendromis jėgomis mėgina sukurti itin malonią atmosferą kiekvienam. Neveltui Naisiai šiuo metu deklaruoja save kaip mažąją Lietuvos kultūros sostinę. Mūsų narius pasitiko Naisių turizmo informacijos centras. Čia pamatėme gandrų lizdą iš kurio galima stebėti tiesiogines transliacijas internetu, pasivaikščiojome po Baltų areną, aplankėme Saulės aikštę ir išgirdome įdomias šios aikštės skulptūrų istorijas. Taip pat buvome maloniai pakviesti dalyvauti kasmetiniame Naisių festivalyje, kuris vasarą vyks liepos mėnesį. Šis festivalis skatina šventes be alkoholio. Dauguma Dembavos turistautojų nusprendžia, kad aplankys Naisius dar kartelį, tam, kad galėtų praleisti čia daugiau laiko. Kadangi mūsų sudarytas kelionės grafikas buvo labai smulkus ir griežtas, privalėjome ilgai neužsibuvę Naisiuose lipti į autobusą ir skubėti į kitą vietą.
Sudarant kelionės maršrutą, buvo svarstoma aplankyti Kryžių kalną ir kitus objektus, tačiau apgalvojus nuspręsta koncentruotis labiau į tokias lankytinas vietas, kurios būtų mažiau tradicinės, o gal būt net tokios, kurias aplankysime tik pirmą kartą. Tad Šiauliuose ilgai neužsibuvome. Aplankėme naują, tik metus stovinčią, Šiaulių skulptūrą skirta Chaimui Frenkeliui, pačiam žinomiausiam Šiaulių pramoninkui, bei kitą skulptūrą – žymiąją Šiaulių lapę. Prie šios nusifotografavę, pabarbenę į metalą ir apsižvalgę skubėjome link Svilės šaltinių.
Ties Svilės šaltiniais keliauninkai turbūt paliko daugiausiai juoko aidų ir šypsenų. Ne, tas juokas tikrai ne dėl sveiko šaltinio vandens, bet dėl pamatyto vaizdo, kokiais kiekiais šiauliečiai pilstosi šaltinio vandenį. Tik išlipę iš autobusiuko visi po vieną stabtelėjome ir puolėme matomą vaizdą fotografuoti išmaniaisiais telefonais. Nuotraukose įsiamžino vietiniai, kurie susiruošę ne vieną dešimtį, o gal vertėtų, kalbėti jau šimtais, plastmasinių 5l talpos butelių godžiai juos pildo šaltinio vandeniu ir neša pilnus į automobilį, kuris panašu tuoj tuoj, dar vienas lašas, ir sprogs nuo krovinio svorio, matyt, bandoma šaltinio dugną pasiekti. Pilstantys vandenį į tarą „darbuotojai“ net nemato prasmės užleisti turistus pasigardžiuoti šaltinio vandeniu, matyt, laikas spaudžia, nėra kada geranoriškai duoti gyvybės šaltiniu pasidžiaugti kitiems. Lipdami į autobusą juokaujame, kad šie „pilstytojai“ užsiima mažmenine šaltinio vandens prekyba, juk euras kitas ir še, kad nori jau turi tyro vandenėlio versliuką. Aišku, visi šie pajuokavimai ir verslo planai lieka autobuse, o mes pajudame link Šatrijos kalno.
Viena įdomiausių stotelių kelionės metu – Telšių katedra ir šios kunigas Andriejus Sabaliauskas, kuris vedė itin nuotaikingą ekskursiją katedros viduje. Kunigas ne tik visus pakerėjo savo nepriekaištingu giedojimu, bet taip pat sužavėjo kandžiu šmaikštumu. Telšių katedra – išskirtinė, ši turi ne tik pirmą aukštą, bet ir antrąjį, tad kunigas pabrėžia, kad nors tai pati mažiausia katedra Lietuvoje, tačiau ne prasčiausia. Taip pat Telšių katedros kunigas atskleidžia, kodėl pagrindinės gatvės senieji namai visi sujungti į vieną, o gi tam, kad ten gyvenę žydai per Šabą (jo metu žydas gali nueiti tik 1000 žingsnių) galėtų eiti vienas pas kitą nenusižengdami šiam įsakymui ir bendrauti, kadangi tai buvo viena glaudžiausių ir stipriausių Telšiu bendruomenių. Taip pat mums papasakojama Telšių atsiradimo legenda, kuri siejasi ir yra visiškai panaši, kaip ir Senovės Romos, tik čia įkūrėjus ne vilkė išaugino, o meška, kurios skulptūra šiuo metu stovi prie katedros, o sugalvojus norą ir šiai patrynus nosį, tikima jog yra galimybė jam išsipildyti. Papasakojąs šią įdomią istoriją kunigas atveria katedros rūsius. Besibaigiant ekskursijai po katedrą ir jos apylinkes, mūsų neįprastasis gidas parodo pirštu į šalia esančius ir palinkusius senus kaštonus: „ Nepatikėsite, bet šie kaštonai sodinti Vydūno kartu su jo mokiniais prieš šimtą metų“. Tad turėję galimybę prisiliesti ir pamatyti gyvastimi alsuojančią istoriją, padėkoję itin įdomiam ir šmaikščiam kunigui, traukiame tolyn.
Šaltojo karo, militarizmo, muziejus buvo mūsų kelionės svarbiausias tikslas. Šis muziejus pateikia įdomią informaciją ir skaičius apie pasaulyje vykusį šaltąjį karą, branduolines bombas, tačiau vienas įsimintiniausių ir baisiausių faktų buvo tai, kad šaltojo karo metu šalys turėjo tokią ginkluotę ir tiek branduolinio ginklo, kad galėjo sunaikinti žemės planetą 40 kartų. Čia pamatėme raketų bazę iš vidaus. Gidės teigimu, tai yra vienintelis tokio pobūdžio muziejus Europoje. Milžinišką įspūdį darė, tai, kad visa ši raketų bazė, esanti visiškai po žeme, buvo iškasta plikomis darbininkų rankomis, dėl saugumo, tam, kad priešai negalėtų identifikuoti raketų bazės buvimo vietos, tačiau tai buvo padaryta jau po 4 metų nuo jos įrengimo. Stovėdamas šitiek metrų po žeme, negali net įsivaizduoti, kad tai padaryti galėjo tik žmogaus rankos ir kastuvas. Tačiau nuvylė tai, kad beveik visi šioje raktų bazėje buvę įrengimai yra išvogti, supjaustyti dėl vertingo metalo ir priduoti į vietines metalo supirktuves. Buvusi bazės elektrinė taip pat dėl laiduose esančio vario išvogta ir išdraskyta. Liūdna suvokti, jog tokie įdomūs eksponatai ir tokia vieta neatbaidė vagių ir tapo tik milžinišku tuščiu rūsiu po žemėmis. Dar didesnį įspūdį daro tai, kad žmonės sugebėjo nebijoti ir veržėsi į apleistą raketų bazę, ją plėšė, ardė, pjaustė ir rizikavo apsinuodyti ten seniau talpintomis cheminėmis medžiagomis. Šioje bazėje buvo supjaustyta ir išnešta net nuodingo kuro talpykla, kuri jo nešėjams kainavo gyvybę, liko tik plikos betono sienos. Tad liūdna, jog stovėdamas visiškai tuščiame betoniniame kambaryje po žemėmis, turi įsivaizduoti, kad čia kažkada buvo bazės elektrinė ar kuro talpykla, o šio metu matai geriausiu atveju kelis likučius to kas buvo.
Tačiau neužgožiamą įspūdį palieka vieta į kurią žvelgi ekspozicijos pabaigoje – raketos talpinimo šachta. 30 metrų gylio rankomis iškastas tunelis gilyn po žeme, kuriame kažkada stovėjo mirtį nešančio ginklo griaučiai. Aplink šaltas, raudonais dažais nudažytas metalas, ant kurio baltais dažais išpaišyti skaičiai žymintys laipsnius. Jie primena baugią tiesą, juk esant toli daug kilometrų nuo vietos, kur nukris toks siaubingas ginklas, mažai kam sudrebėtų ranka nustatyti paprasčiausius skaičiukus, koordinates, juk tai buvo tų žmonių darbas. Mechaniškai rankomis subalansuoti ir nukreipti mirtiną ginklą tam tikromis ilgumomis ir platumomis. Juk ir dabar šitokie ginklai ir dar baisesnį esti pasaulyje ir vėl gi tereikia suvesti kelis skaičius, kelias koordinates, kad kraupūs aidai pasiektų visą pasaulio žiniasklaidą. Stovėdamas ten supranti, kokius kraupius, galingus ir verčiančius gūžtis ginklus gali sukurti žmonija. Nors ši šaltojo karo raketų bazė jau seniai yra uždaryta ir jokių realių raketų čia išvysti neįmanoma, supranti, kad tokie ir dar tobulesni ginklai, bazės yra visame pasaulyje, gal būt vienos slaptos, kaip ir kad ši turėjo būti, kitos atvirai deklaruotos. Verta aplankyti Plungėje esantį šaltojo karo muziejų, kad suprastum koks nenuspėjamas ir trapus yra mūsų pasaulis, kokia menkavertė yra mūsų gyvybė žvelgiant į tokius tobulus masinio naikinimo įrenginius. Ir šiandien... Žvelgiant kokie įvykiai skalauja mūsų žiniasklaidos antraštes ir kiekvienos dienos naujienas: terorizmo aktai Paryžiuje, Rusijos agresija Ukrainoje, Islamo valstybės pasaulinis teroras, supranti, kad nors tavo šalyje – Lietuvoje, vienintelė esanti raketų bazė gal ir uždaryta, tačiau kiek tūkstančių pasaulyje tokių požeminių „urvelių“, kurie gali pasėti blogį ir baimę, nuoskaudas ir nebijokime to žodžio – karą. Juk šaltojo karo metu šalys tik ginklavosi ir taip stengėsi parodyti savo galią, būtų tereikėję vieno klaidingo sprendimo, vieno veiksmo, kad visas šis farsas ir puikybės varžybos būtų virtusios baisia katastrofa. O šiandien... Nebevyksta ginklavimosi varžybos, tačiau jau atliekami realūs veiksmai su realiomis pasekmėmis prieš realius žmonės, sprogsta bombos...
Dembaviškiai kelionės metu pamatė pakankamai vaizdų, vietų kurios vestų prie apmastymų, gal ne visiškai teigiamų ir sukrečiančių, bet tikimės konstruktyvių. Po ilgos ir labai aktyvios dienos leidomės atgal į savo šiltus namus Dembavoje su viltimis ir norais, kad kaimynas kaimynui – geriausias draugas.
Teksto autorė - Vilda Lukaitytė
Operatorius/montažas - Ignas Juodelis
Lapkričio 15 dieną Panevėžio rajono Dembavos bendruomenės nariai keliavo Žemaitijos krašto link. Tai jau antroji bendruomenės narių kelionė. Pirmoji išvyka buvo organizuota prieš metus, jos metu buvo aplankytos Panemunės pilys, susipažinta su Gelgaudiškio bendruomene. Šios kelionės metu bendruomenė planavo aplankyti: Naisius, Šiaulius, Kurtuvėnus, Svilės šaltinius, Šatrijos kalną, Telšius, Plungės dvarą ir parką, Žemaitijos nacionalinį parką ir militarizmo muziejų. Trumpėjanti diena, ir ankstyva tamsa trukdė planus įgyvendinti, tad pagrindiniu kelionės tikslu tapo šaltojo karo - militarizmo muziejus, kitus objektus stengtasi apžiūrėti ilgiau neužsibūnant, norint sutaupyti kiekvieną dienos spindulių apšviestą minutę.
Į šią, jau antrąją, Dembavos bendruomenės narių kelionę vyko 25 dembaviškiai. Nusprendusių prisijungti prie kelionės skaičius tikrai nedidelis, nors visa reikiama informacija apie išvykos organizavimą buvo skelbiama bendruomenės internetinėje svetainėje, bei socialinio tinklo Facebook grupėje. Tačiau susirinkusi tik pastovių Dembavos entuziastų grupelė leidžia daryti išvadą, kad reikia įdėti dar daug darbo tam, kad sukurti noriai bendraujančią, entuziastingą ir bendradarbiaujančią bendruomenę. Tie, kurie susidomėjo šia kelione, tačiau atmetė galimybę išvykti, turėtų prisiminti, kad ne veltui sakoma, jog kelionėje pažinsi žmogų, tad norint bendrauti ir bendradarbiauti keliaukime ir pažinkime savo kaimynus. Važiuojant autobusu, sėdint šalia vienas kito, gimsta bendros diskusijos, idėjos, gal net keletas konstruktyvių ginčų, bet galiausiai atrandami problemų sprendimo būdai tam, kad vieta kurioje gyvename mes, mūsų artimi, šeima, taptų ir būtų tokia, kurioje mums gera, tokia , kurioje kaimynai šypsosi ir padeda vienas kitam, o ne piktdžiūgauja, kai šiam sugenda mašina. Tam, kad pasiektume realių rezultatų, keliaujant link šio tikslo reikia kiekvieno norinčio įsitraukimo, kiekvieno nario nuomonės. Slepiantis ir tyliai susigūžus sėdint savo namų kamputyje niekas nepasikeis. O dar blogiau, jeigu sėdima pasislėpus namuose, o išėjus pasitaikius progai į lauką, stūgaujama, kad vis dėl to kažkas aplink mūsų namus yra ne taip, ir dėl to galima kaltinti begales organų. Pirmiausia žvelkime į save iš kitos perspektyvos - ar aš pats pajudinau nors vieną savo pirštą, kad ta situacija būtų kitokia? Užteks, mielieji, dejuoti - atėjo metas ir laikas kurti. Bendraukime, keliaukime, susipažinkime vienas su kitu, pamilkime ir kurkime tokią vietą gyvenimui iš kurios niekada nesinorėtų išvažiuoti.
Sekmadienio ankstų rytą nepabūgę bendravimo ir nusprendę nesislėpti savo tvirtovėje – namuose, dembaviškių grupelė susirinko į nedidelį autobusiuką ir entuziastingai, lydimi gido Nerijaus, pajudėjo link pirmosios kelionės stotelės – Naisių. Šiame miestelyje tikėjomės pamatyti ir pasimokyti kaip tvarkosi ši maža, tačiau stipri bendruomenė, kuri bendromis jėgomis mėgina sukurti itin malonią atmosferą kiekvienam. Neveltui Naisiai šiuo metu deklaruoja save kaip mažąją Lietuvos kultūros sostinę. Mūsų narius pasitiko Naisių turizmo informacijos centras. Čia pamatėme gandrų lizdą iš kurio galima stebėti tiesiogines transliacijas internetu, pasivaikščiojome po Baltų areną, aplankėme Saulės aikštę ir išgirdome įdomias šios aikštės skulptūrų istorijas. Taip pat buvome maloniai pakviesti dalyvauti kasmetiniame Naisių festivalyje, kuris vasarą vyks liepos mėnesį. Šis festivalis skatina šventes be alkoholio. Dauguma Dembavos turistautojų nusprendžia, kad aplankys Naisius dar kartelį, tam, kad galėtų praleisti čia daugiau laiko. Kadangi mūsų sudarytas kelionės grafikas buvo labai smulkus ir griežtas, privalėjome ilgai neužsibuvę Naisiuose lipti į autobusą ir skubėti į kitą vietą.
Sudarant kelionės maršrutą, buvo svarstoma aplankyti Kryžių kalną ir kitus objektus, tačiau apgalvojus nuspręsta koncentruotis labiau į tokias lankytinas vietas, kurios būtų mažiau tradicinės, o gal būt net tokios, kurias aplankysime tik pirmą kartą. Tad Šiauliuose ilgai neužsibuvome. Aplankėme naują, tik metus stovinčią, Šiaulių skulptūrą skirta Chaimui Frenkeliui, pačiam žinomiausiam Šiaulių pramoninkui, bei kitą skulptūrą – žymiąją Šiaulių lapę. Prie šios nusifotografavę, pabarbenę į metalą ir apsižvalgę skubėjome link Svilės šaltinių.
Ties Svilės šaltiniais keliauninkai turbūt paliko daugiausiai juoko aidų ir šypsenų. Ne, tas juokas tikrai ne dėl sveiko šaltinio vandens, bet dėl pamatyto vaizdo, kokiais kiekiais šiauliečiai pilstosi šaltinio vandenį. Tik išlipę iš autobusiuko visi po vieną stabtelėjome ir puolėme matomą vaizdą fotografuoti išmaniaisiais telefonais. Nuotraukose įsiamžino vietiniai, kurie susiruošę ne vieną dešimtį, o gal vertėtų, kalbėti jau šimtais, plastmasinių 5l talpos butelių godžiai juos pildo šaltinio vandeniu ir neša pilnus į automobilį, kuris panašu tuoj tuoj, dar vienas lašas, ir sprogs nuo krovinio svorio, matyt, bandoma šaltinio dugną pasiekti. Pilstantys vandenį į tarą „darbuotojai“ net nemato prasmės užleisti turistus pasigardžiuoti šaltinio vandeniu, matyt, laikas spaudžia, nėra kada geranoriškai duoti gyvybės šaltiniu pasidžiaugti kitiems. Lipdami į autobusą juokaujame, kad šie „pilstytojai“ užsiima mažmenine šaltinio vandens prekyba, juk euras kitas ir še, kad nori jau turi tyro vandenėlio versliuką. Aišku, visi šie pajuokavimai ir verslo planai lieka autobuse, o mes pajudame link Šatrijos kalno.
Viena įdomiausių stotelių kelionės metu – Telšių katedra ir šios kunigas Andriejus Sabaliauskas, kuris vedė itin nuotaikingą ekskursiją katedros viduje. Kunigas ne tik visus pakerėjo savo nepriekaištingu giedojimu, bet taip pat sužavėjo kandžiu šmaikštumu. Telšių katedra – išskirtinė, ši turi ne tik pirmą aukštą, bet ir antrąjį, tad kunigas pabrėžia, kad nors tai pati mažiausia katedra Lietuvoje, tačiau ne prasčiausia. Taip pat Telšių katedros kunigas atskleidžia, kodėl pagrindinės gatvės senieji namai visi sujungti į vieną, o gi tam, kad ten gyvenę žydai per Šabą (jo metu žydas gali nueiti tik 1000 žingsnių) galėtų eiti vienas pas kitą nenusižengdami šiam įsakymui ir bendrauti, kadangi tai buvo viena glaudžiausių ir stipriausių Telšiu bendruomenių. Taip pat mums papasakojama Telšių atsiradimo legenda, kuri siejasi ir yra visiškai panaši, kaip ir Senovės Romos, tik čia įkūrėjus ne vilkė išaugino, o meška, kurios skulptūra šiuo metu stovi prie katedros, o sugalvojus norą ir šiai patrynus nosį, tikima jog yra galimybė jam išsipildyti. Papasakojąs šią įdomią istoriją kunigas atveria katedros rūsius. Besibaigiant ekskursijai po katedrą ir jos apylinkes, mūsų neįprastasis gidas parodo pirštu į šalia esančius ir palinkusius senus kaštonus: „ Nepatikėsite, bet šie kaštonai sodinti Vydūno kartu su jo mokiniais prieš šimtą metų“. Tad turėję galimybę prisiliesti ir pamatyti gyvastimi alsuojančią istoriją, padėkoję itin įdomiam ir šmaikščiam kunigui, traukiame tolyn.
Šaltojo karo, militarizmo, muziejus buvo mūsų kelionės svarbiausias tikslas. Šis muziejus pateikia įdomią informaciją ir skaičius apie pasaulyje vykusį šaltąjį karą, branduolines bombas, tačiau vienas įsimintiniausių ir baisiausių faktų buvo tai, kad šaltojo karo metu šalys turėjo tokią ginkluotę ir tiek branduolinio ginklo, kad galėjo sunaikinti žemės planetą 40 kartų. Čia pamatėme raketų bazę iš vidaus. Gidės teigimu, tai yra vienintelis tokio pobūdžio muziejus Europoje. Milžinišką įspūdį darė, tai, kad visa ši raketų bazė, esanti visiškai po žeme, buvo iškasta plikomis darbininkų rankomis, dėl saugumo, tam, kad priešai negalėtų identifikuoti raketų bazės buvimo vietos, tačiau tai buvo padaryta jau po 4 metų nuo jos įrengimo. Stovėdamas šitiek metrų po žeme, negali net įsivaizduoti, kad tai padaryti galėjo tik žmogaus rankos ir kastuvas. Tačiau nuvylė tai, kad beveik visi šioje raktų bazėje buvę įrengimai yra išvogti, supjaustyti dėl vertingo metalo ir priduoti į vietines metalo supirktuves. Buvusi bazės elektrinė taip pat dėl laiduose esančio vario išvogta ir išdraskyta. Liūdna suvokti, jog tokie įdomūs eksponatai ir tokia vieta neatbaidė vagių ir tapo tik milžinišku tuščiu rūsiu po žemėmis. Dar didesnį įspūdį daro tai, kad žmonės sugebėjo nebijoti ir veržėsi į apleistą raketų bazę, ją plėšė, ardė, pjaustė ir rizikavo apsinuodyti ten seniau talpintomis cheminėmis medžiagomis. Šioje bazėje buvo supjaustyta ir išnešta net nuodingo kuro talpykla, kuri jo nešėjams kainavo gyvybę, liko tik plikos betono sienos. Tad liūdna, jog stovėdamas visiškai tuščiame betoniniame kambaryje po žemėmis, turi įsivaizduoti, kad čia kažkada buvo bazės elektrinė ar kuro talpykla, o šio metu matai geriausiu atveju kelis likučius to kas buvo.
Tačiau neužgožiamą įspūdį palieka vieta į kurią žvelgi ekspozicijos pabaigoje – raketos talpinimo šachta. 30 metrų gylio rankomis iškastas tunelis gilyn po žeme, kuriame kažkada stovėjo mirtį nešančio ginklo griaučiai. Aplink šaltas, raudonais dažais nudažytas metalas, ant kurio baltais dažais išpaišyti skaičiai žymintys laipsnius. Jie primena baugią tiesą, juk esant toli daug kilometrų nuo vietos, kur nukris toks siaubingas ginklas, mažai kam sudrebėtų ranka nustatyti paprasčiausius skaičiukus, koordinates, juk tai buvo tų žmonių darbas. Mechaniškai rankomis subalansuoti ir nukreipti mirtiną ginklą tam tikromis ilgumomis ir platumomis. Juk ir dabar šitokie ginklai ir dar baisesnį esti pasaulyje ir vėl gi tereikia suvesti kelis skaičius, kelias koordinates, kad kraupūs aidai pasiektų visą pasaulio žiniasklaidą. Stovėdamas ten supranti, kokius kraupius, galingus ir verčiančius gūžtis ginklus gali sukurti žmonija. Nors ši šaltojo karo raketų bazė jau seniai yra uždaryta ir jokių realių raketų čia išvysti neįmanoma, supranti, kad tokie ir dar tobulesni ginklai, bazės yra visame pasaulyje, gal būt vienos slaptos, kaip ir kad ši turėjo būti, kitos atvirai deklaruotos. Verta aplankyti Plungėje esantį šaltojo karo muziejų, kad suprastum koks nenuspėjamas ir trapus yra mūsų pasaulis, kokia menkavertė yra mūsų gyvybė žvelgiant į tokius tobulus masinio naikinimo įrenginius. Ir šiandien... Žvelgiant kokie įvykiai skalauja mūsų žiniasklaidos antraštes ir kiekvienos dienos naujienas: terorizmo aktai Paryžiuje, Rusijos agresija Ukrainoje, Islamo valstybės pasaulinis teroras, supranti, kad nors tavo šalyje – Lietuvoje, vienintelė esanti raketų bazė gal ir uždaryta, tačiau kiek tūkstančių pasaulyje tokių požeminių „urvelių“, kurie gali pasėti blogį ir baimę, nuoskaudas ir nebijokime to žodžio – karą. Juk šaltojo karo metu šalys tik ginklavosi ir taip stengėsi parodyti savo galią, būtų tereikėję vieno klaidingo sprendimo, vieno veiksmo, kad visas šis farsas ir puikybės varžybos būtų virtusios baisia katastrofa. O šiandien... Nebevyksta ginklavimosi varžybos, tačiau jau atliekami realūs veiksmai su realiomis pasekmėmis prieš realius žmonės, sprogsta bombos...
Dembaviškiai kelionės metu pamatė pakankamai vaizdų, vietų kurios vestų prie apmastymų, gal ne visiškai teigiamų ir sukrečiančių, bet tikimės konstruktyvių. Po ilgos ir labai aktyvios dienos leidomės atgal į savo šiltus namus Dembavoje su viltimis ir norais, kad kaimynas kaimynui – geriausias draugas.
Teksto autorė - Vilda Lukaitytė
Operatorius/montažas - Ignas Juodelis
RSS Feed